Šventieji akmenys

Senovės Izraelyje šventaisiais akmenimis buvo laikomi svarbiose vietose ir paprastai religiniam tikslui statomi akmenys.

Šventieji akmenys buvo statomi aukštesnėse vietose, kaip stulpas ar kolona. Šventąjį akmenį žymintis terminas hebrajų kalboje – „matzeva“. Iš čia kyla ir kitas terminas – „mazeba“, dar vienas būdas kalbėti apie šventuosius akmenis.

Biblijoje šventuosius akmenis kartais draudžiama naudoti, o kartais leidžiama. Iš esmės tai priklausė nuo to, kokiu tikslu tas akmuo naudojamas:

Daugelyje Biblijos knygų, ypač Karalių ir Įstatymo knygose, minimi su stabų garbinimu susijęs šventieji akmenys. Dažnai tame pačiame tekste minima ir Ašera, altorius ir/ar dievo statula. Pasak Biblijos, šventuosius akmenis savo žemėse statė daugelis karalių. Šventųjų Raštų puslapiai pasakoja, kad karaliai Ezekijas (2 Karalių 18:4) ir Jošijas (2 Karalių 23:14) išnaikino iš savo žemių visus šventuosius akmenis.

Visuose šiuose tekstuose šventųjų akmenų statymas griežtai smerkiamas. Pasak biblinių autorių, ši religinė praktika buvo viena iš priežasčių, kodėl Izraelio tauta buvo išvesta į tremtį (2 Karalių 17:10).

Pradžios 28:18 pasakoja, kad Jokūbas pastatė Betliejuje šventą akmenį kaip ženklą, kad ten jam pasirodė Dievas. Toje Biblijos ištraukoje apie tai nieko neigiama nesakoma.

Pradžios 31:45 Jokūbas pastato akmenį kaip sutarties-sandoros tarp jo ir Labano ženklą.

Pradžios 24:4 dvylika akmenų simbolizuoja dvylika Izraelio giminių. Juos pastato Mozė, kaip sandoros tarp Dievo ir žmonių ženklą.

Galiausiai įvairiose Biblijos ištraukose šventieji akmenys atlieka paminklo ar paminklinio akmens funkciją. Tokiu tikslu Jokūbas stato akmenį ant žmonos Rachelės kapo (Pradžios 35:20). O Abšalomas stato paminklą Karalių slėnyje, nes neturi sūnaus, kuris perduotų jo vardą (2 Samuelio 18:18).