Bendravimo auka

Bendravimo aukos buvo savanoriškos. Didelę dalį šios aukos metu paaukoto gyvulio mėsos suvartodavo kunigas ir tie, kurie ją aukojo.


Bendravimo aukų aukojimo taisykles galima rasti Kunigų 3.

Kada bendravimo auka buvo aukojama?

Bendravimo aukos buvo itin svarbios švenčiant kokią nors šventę (1 Samuelio 11:15). Svarbi bendravimo aukos apeigų dalis buvo bendruomeninis valgis (Pakartoto įstatymo 27:7).


Bendravimo auka taip pat dažnai būdavo aukojama kaip padėkos auka.

Bendravimo aukų atnašos

Bendravimo aukų atnašomis galėjo būti jautis, karvė, avis ar ožka. Tai galėjo būti jokio trūkumo neturintis patinas arba patelė.


Pirmiausia gyvulio krauju iš visų pusių turėjo būti apšlakstomas aukojimo altorius. Aukojamo gyvūno riebalai turėjo būti sudeginti Dievo akivaizdoje, o didžioji mėsos dalis skiriama kunigams. Kita aukojamo gyvulio mėsos dalis buvo skiriama tiems, kurie atnešė atnašą bendravimo aukai aukoti. Ji buvo valgoma per bendruomenines vaišes.

Bendravimo auka kaip padėkos auka

Jei kas aukodavo bendravimo auką dėkodamas Dievui, tai drauge su padėkos auka turėjo atnašauti ir „neraugintų, su aliejumi įmaišytų papločių, neraugintų, aliejumi apteptų bandelių bei aliejuje išminkytų rinktinių miltų papločių“ (Kunigų 7:12). Po vieną visų rūšių duonos paplotį reikėdavo atiduoti kunigui. Kiti papločiai buvo sudeginami ant aukojimo altoriaus.


Dėkojimui skirtos bendravimo aukos mėsa turėjo būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama.

Susijusios Rašto vietos

Kunigų 3

Na štai - ir atėjo laikas prenumeratai :)

Už 12€ per metus klausykite Audio Naująjį Testamentą, lyginkite visus čia pateiktus Biblijos vertimus, skaitykite visą Biblijos Žinyną, tyrinėkite jo žemėlapius, kopijuokite Biblijos tekstą asmeniniams tikslams.

Prenumeratą įsigysite  >> spausdami čia <<

 

 

Bible Society of Lithuaniav.4.17.10
draugaukime