Bendravimo auka

Bendravimo aukos buvo savanoriškos. Didelę dalį šios aukos metu paaukoto gyvulio mėsos suvartodavo kunigas ir tie, kurie ją aukojo.

Bendravimo aukų aukojimo taisykles galima rasti Kunigų 3.

Bendravimo aukos buvo itin svarbios švenčiant kokią nors šventę (1 Samuelio 11:15). Svarbi bendravimo aukos apeigų dalis buvo bendruomeninis valgis (Pakartoto įstatymo 27:7).

Bendravimo auka taip pat dažnai būdavo aukojama kaip padėkos auka.

Bendravimo aukų atnašomis galėjo būti jautis, karvė, avis ar ožka. Tai galėjo būti jokio trūkumo neturintis patinas arba patelė.

Pirmiausia gyvulio krauju iš visų pusių turėjo būti apšlakstomas aukojimo altorius. Aukojamo gyvūno riebalai turėjo būti sudeginti Dievo akivaizdoje, o didžioji mėsos dalis skiriama kunigams. Kita aukojamo gyvulio mėsos dalis buvo skiriama tiems, kurie atnešė atnašą bendravimo aukai aukoti. Ji buvo valgoma per bendruomenines vaišes.

Jei kas aukodavo bendravimo auką dėkodamas Dievui, tai drauge su padėkos auka turėjo atnašauti ir „neraugintų, su aliejumi įmaišytų papločių, neraugintų, aliejumi apteptų bandelių bei aliejuje išminkytų rinktinių miltų papločių“ (Kunigų 7:12). Po vieną visų rūšių duonos paplotį reikėdavo atiduoti kunigui. Kiti papločiai buvo sudeginami ant aukojimo altoriaus.

Dėkojimui skirtos bendravimo aukos mėsa turėjo būti valgoma tą pačią dieną, kai ji aukojama.