Deginamoji auka

Deginamosios aukos buvo labiausiai paplitusios auka. Jau pats jos pavadinimas reiškė, kad gyvūnas buvo visas sudeginamas – „paleidžiamas dūmais“. Tai buvo „malonaus kvapo ugninė atnaša Viešpačiui“.

Šio tipo aukų taisykles galima rasti Kunigų 1.

Kada deginamoji auka buvo aukojama?

Deginamoji auka buvo savanoriška. Ji galėjo būti skirta kaip auka už nuodėmes, tačiau deginamoji auka dažnai būdavo aukojama be akivaizdžios priežasties.

Iš pradžių deginamąją auką galėjo aukoti bet kas ir bet kur. Tačiau Izraelio tautai užkariavus Kanaaną, deginamosios aukos buvo aukojamos tik Susitikimo Palapinėje, o vėliau – Jeruzalės šventykloje.

Kokie gyvūnai buvo aukojami?

Atnaša deginamajai aukai galėjo būti jautis, avis arba ožka. Tai turėjo būti patinas gyvūnas, be jokių trūkumų. Kaip atnaša deginamajai aukai galėjo būti atneštas ir paukštis.

Atnašą deginamajai aukai žmogus turėjo atvesti prie šventovės ir ten ji būdavo paskerdžiama. Tada kunigas turėdavo išlieti gyvūno kraują ant visų aukuro šonų. Sukapotas dalis kunigas išdėliodavo drauge su galva ir taukais viršum degančių malkų ant aukuro, o vidurius ir kojas apiplaudavo vandeniu.