Aukos ir aukojimai

Aukos Senajame Testamente laikomos brangia dovana Dievui. Žmonės nešdavo aukas dėl įvairių priežasčių ir skirtingais būdais.

Gyvūnai, javai arba vynas

Dažniausia auka buvo gyvuliai. Aukojimo metu jie būdavo dalinai arba visiškai sudeginami. Per kai kurias aukojimo apeigas Dievui buvo dovanojamos vyno arba grūdų atnašos.

Aukos samprata

Hebrajų kalboje atskiro žodžio aukai nusakyti nėra. Vietoj jo Senajame Testamente vartojamos dvi sąvokos, kurias galima apibūdinti kaip prisiartinimą prie Dievo (Kunigų 1:3) ir kaip dovaną Dievui (Pradžios 4:3). Žmonės ėjo pas Dievą norėdami grąžinti jam tai, ką buvo iš jo gavę.

Kam aukos buvo skirtos?

Žmonės nešė Dievui aukas dėl įvairiausių priežasčių:

atitaisyti klaidas;
parodyti dėkingumą;
kad patys taptų švarūs;
ką nors švęsti.

Aukų tipai

Kunigų knygoje itin išsamiai aprašoma, kokios atnašos aukoms buvo nešamos. Būta įvairių aukų tipų:

Kas nešdavo auką Dievui?

Aukojimo apeigos buvo atliekamos Susitikimo Palapinėje (vėliau Jeruzalės šventykloje) arba kitoje šventovėje.

Kunigų knygoje pateikiamos nuorodos labai aiškiai suformuluotos: kiekvienas, vyras ir moteris, gali atnešti savo atnašas į šventovę (žr. Kunigų 12).

Šventovėje ypatingą funkciją aukojimo metu atlikdavo kunigas. Gyvūną paprastai nužudydavo auką atnešęs žmogus, o kunigas stovėdavo prie altoriaus ir nustatydavo, kurios aukojamo gyvūno dalys turi būti sudegintos, o kurios ne.

Kritika dėl aukų bei atnašų

Biblijoje pranašai dažnai kritikuoja aukas, kurios skirtos tik pasirodyti. Jei žmogus nėra apsisprendęs laikytis Dievo įsakymų, tuomet ir aukas aukoti yra beprasmiška. Pasak pranašo Amoso 5:24, Dievas teikia pirmenybę teisingumui ir teisumui, o ne aukoms. O Psalmės 50:12 eilutėje psalmistas šaiposi iš tokios praktikos, tarsi Dievas būtų alkanas.