Kultiniai atvaizdai

Senovės Artimųjų Rytų dievų kulte buvo naudojami įvairūs atvaizdai.

Kultinis atvaizdas simbolizavo ypatingą dievą. Iš tiesų buvo tikima, jog pačiame atvaizde, statuloje jau yra įsikūnijęs dievas. Todėl su dievo atvaizdu ar statula buvo elgiamasi labai pagarbiai. Ji buvo prižiūrima, rengiama ir maitinama. Tas atvaizdas, statula buvo reguliariai nešami procesijose.

Kultiniai atvaizdai – statulos – paprastai būdavo kuriami taip, kad atrodytų kaip žmogus. Akmeninės statulos buvo karūnuojamos, lipdomos iš molio arba drožiamos iš medžio. Jos taip pat buvo liejamos iš metalo pagal paruoštą formą (bronzos, sidabro ar aukso).

Senasis Testamentas kultinius atvaizdus garbinti draudžia ir vadina juos stabais (žr., pavyzdžiui, Išėjimo 20:4-5). Pranašų knygose, pavyzdžiui, Izaijo ir Jeremijo, tyčiojamasi iš stabų garbinimo. Sakoma, kad statulos yra ne gyvi dievai, o negyvi žmonių padaryti daiktai (pavyzdžiui, Jeremijo 10:3-5).

Nepaisant draudimo, stabai Izraelyje buvo garbinimas dar ilgai. To pavyzdžiai: aukso veršis, kurį izraelitai pasidirbdino dykumoje (Išėjimo 32 –34), Mikajo iš Efraimo stabai (Teisėjų 17-18) ir bulių-veršių statulos, kurias karalius Jeroboamas I pastatė Betelyje ir Dane (1 Karalių 12:28-33). Stabų garbinimas Izraelyje liovėsi tik po Babilonijos tremties.

Senajame Testamente kultiniams atvaizdams vartojama daug skirtingų žodžių. Kai kurie pavyzdžiai: namų stabai (hebrajiškai „terafim“), drožiniai ir nulieti atvaizdai. Taip pat randama kultinius atvaizdus paniekinančių žodžių, pavyzdžiui, „apgailėtini stabai“ (hebrajiškai „giliulim“) ir „gėdingi dalykai“ (hebrajiškai „šikutsim“).