Savaičių šventė: Šavuotas

Savaičių šventė (taip pat žinoma kaip Shavuot), šalia Perėjimo šventės ir Palapinių šventės yra viena didžiausių žydų švenčių. Žydams tai yra Perėjimo šventės pabaiga – iš Egipto vergijos išsilaisvinama gavus Torą ant Sinajaus kalno. Krikščionybė Savaičių šventei suteikė kitokią interpretaciją, pakeisdama ją Sekminėmis. 

Šventė švenčiama šeštą Sivano (gegužės/birželio) mėnesio dieną. Biblijoje yra taisyklės, numatančios, kad tą dieną izraelitai nedirbtų ir ateitų į šventyklą pasirodyti Dievo akivaizdoje (Deuteronomy 16:9-12). 

Iš pradžių Savaitės šventė buvo derliaus šventė. Šventė pavadinta žydų papročiu skaičiuoti septynias savaites nuo Perėjimo šventės iki Savaičių šventės. Per ją izraelitai atnešė naujo derliaus javų atnašą (Leviticus 23:16-17). Kadangi hebrajiškas žodis „pėdas“  (pirmasis naujo derliaus javų pėdas) yra omer, laikas tarp Paschos ir Savaičių šventės taip pat žinomas kaip „omer“ laikas.

Žydų tradicijoje Savaičių iškilmė nuo II mūsų eros amžiaus smarkiai pakito. Derliaus šventės aspektas numenko, o didžiausią svarbą imta teikti Toros gavimui ant Sinajaus kalno. Šis momentas užbaigė žydų tautos išsilaisvinimo procesą, prasidėjusį Egipte. 

Šis pokytis atitinka bendrą Biblijos tendenciją žemės ūkio šventes susieti su svarbiais Izraelio istorijos įvykiais.

Per savaičių iškilmę sinagogoje skaitoma Rūtos knyga – greičiausiai todėl, kad Rūtos istorija vyksta derliaus nuėmimo aplinkybėmis. Be to, Rūtos istorija, pasakojanti apie rūpinimąsi svetimšaliais ir vargšais, susijusi su įsakymu, nurodytu Leviticus 23:22: „Kai pjaunate savo krašto derlių, nepjausi iki pat savo lauko pakraščių ir nerinksi savo derliaus lauke likusių varpų. Paliksi jas vargšui ir ateiviui; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“. Šis įsakymas tiesiogiai atitinka Savaičių iškilmės šventimo nurodymus.

Savaičių iškilmių metu sinagoga puošiama gėlėmis ir augalais. Vienas iš papročių – budėjimas visą naktį studijuojant Torą.