Nuodėmė Senajame Testamente: etinė nuodėmė

Senajame Testamente dažniausiai nuodėmė yra apibrėžiama moraline, etine prasme. Nuodėmė yra tikslingas ėjimas prieš Dievo valią; Dievo įsakymų pažeidimas ir nusigręžimas nuo savojo tikėjimo. Tai galioja ne tik žmogaus ir Dievo santykiams, bet ir santykiams tarp žmonių. Senajame Testamente nuodėmė prieš kitus žmones laikoma nuodėme prieš patį Dievą (žr., pavyzdžiui, Genesis 39:9 ir Psalm 51:4).

Pirmąjį ir bene garsiausią nuodėmės pavyzdį randame Genesis 3. Pirmieji žmonės šiame pasakojime nepaklūsta Dievui trokšdami asmeninės autonomijos nuo Dievo.

Kituose Senojo Testamento pasakojimuose taip pat pabrėžiama, kaip dažnai izraelitai nusižengia Dievo įsakymams. Šiais įsakymais nusakoma, kaip žmonės turėtų bendrauti su Dievu bei vieni su kitais. Nevykdydami Dievo įsakymų, izraelitai yra neištikimi sandorai, sudarytai su Dievu. Anot Biblijos autorių, nuodėmė veda prie žmonių atsiribojimo nuo Dievo, nusigręžimo nuo jo, kas sąlygoja ir Dievo nusigręžimą nuo žmonių. Dievas žmonėms daugiau nebepadeda. Dėl to žmonių padėtis veikiai pradeda blogėti. Pranašiškuose tekstuose tai ypač dažnai besikartojanti tema.