Melitas iš Sardų

Naujajame Testamente Senojo Testamento knygos vadinamos „Šventaisiais Raštais“, „Raštais“ arba „Įstatymu ir Pranašais“. II a. buvo įvesta nauja sąvoka šiai raštų grupei apibrėžti: „Senojo Įstatymo knygos“. Pirmą kartą šis terminas pavartotas apie 170 m. Sardų vyskupas Melitas viename savo laiške rašo apie „senąsias tikėjimo knygas“. Jo minimos knygos iš esmės sutampa su hebrajų Biblijos knygomis.

„Melito sveikinimai broliui Onesimui! Dažnai dėl savo uolumo Žodžiui kalbėjai man apie troškimą turėti ištraukas iš Įstatymo ir Pranašų, susijusių su mūsų Gelbėtoju bei visu mūsų tikėjimu; ir taip pat norą turėti tikslų senųjų knygų aprašymą: jų skaičių ir išdėstymo tvarką (...). Taigi nuvykęs į Rytus ir pasiekęs vietą, kurioje apie šiuos dalykus buvo skelbiama bei dėl jų dirbama, viską kruopščiai išsiaiškinęs apie Senojo Testamento knygas, siunčiu jas tau pagal toliau nurodytą tvarką. Štai jų pavadinimai: Penkios Mozės knygos: Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Kunigų, Pakartoto įstatymo; Jozuės, Nūno sūnaus, Teisėjų, Rūtos, keturios Karalių, dvi Metraščių knygos, Dovydo Psalmės, Saliamono patarlės arba Išminties knyga, Mokytojo knyga, Giesmių giesmė, Jobo knyga; Pranašų knygos: Izaijo, Jeremijo, Dvylika [mažųjų pranašų] vienoje knygoje, Danieliaus knyga.