Psalmynas 2

₁Kodėl niršta gentys,

kodėl tautos veltui maištauja?

₂Žemės karaliai rengiasi mūšiui,

ir valdovai išvien tariasi

prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:

₃„Veržkimės iš jų jungo grandinių

ir nusikratykime jų pančių!“

₄Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi;

VIEŠPATS tyčiojasi iš jų.

₅Paskui jis prabyla jiems įniršęs,

keldamas baimę savo pykčiu:

₆„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono,

savo šventojo kalno!“

₇Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką.

VIEŠPATS tarė man: „Tu mano sūnus,

šiandien tave pagimdžiau.

₈Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis,

o visus žemės pakraščius – tavo nuosavybe.

₉Geležies skeptru gali joms kirsti,

kaip molio indus į šukes daužyti“.

₁₀Tad supraskite, karaliai;

būkite įspėti, žemės valdovai.

₁₁Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime,

drebėdami

₁₂reikškite pagarbą,

kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte,

nes jo pyktis ūmus.

Laimingi, kurie prie jo glaudžias!