Luko 18

₁Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. ₂Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. ₃Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ ₄Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, ₅vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gera, ji manęs neapkultų’“. ₆Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. ₇Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! ₈Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

₉Kai kuriems žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: ₁₀„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. ₁₁Fariziejus atsistojęs sau vienas taip meldėsi: ‘Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba va kaip šis muitininkas. ₁₂Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju’. ₁₃O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!’ ₁₄Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“.

₁₅Žmonės Jėzui nešdavo kūdikius, kad jis juos paliestų. Tatai matydami, mokiniai ėmė bartis. ₁₆O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. ₁₇Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!“

₁₈Vienas didikas kartą paklausė: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ ₁₉Jėzus jam atsakė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik Dievas. ₂₀Įsakymus žinai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, gerbk savo tėvą ir motiną...“ ₂₁Tas atsakė: „Viso šito laikiausi nuo pat jaunystės“. ₂₂Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Tau trūksta vieno dalyko: parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai įsigysi turtą danguje. Tada ateik ir sek paskui mane!“ ₂₃Tai išgirdęs didikas nusiminė, nes buvo labai turtingas.

₂₄Matydamas jį tokį, Jėzus prabilo: „Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! ₂₅Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ ₂₆Girdėjusieji tai paklausė: „Kas tada galės būti išgelbėtas?“ ₂₇Jėzus atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“.

₂₈Tuomet Petras tarė: „Štai mes, viską palikę, nuėjome paskui tave“. ₂₉Jėzus atsakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, dėl Dievo karalystės palikusio namus ar žmoną, ar brolius, ar gimdytojus, ar vaikus, ₃₀kuris jau šiuo metu negautų nepalyginti daugiau, o būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo“.

₃₁Jėzus pasišaukė Dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų. ₃₂Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. ₃₃Tie nuplaks jį ir nužudys, bet trečią dieną jis prisikels“. ₃₄Tačiau jie nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma.

₃₅Kai Jėzus prisiartino prie Jericho, šalia kelio sėdėjo neregys elgeta. ₃₆Išgirdęs praeinančią minią, jis paklausė, kas tai būtų. ₃₇Jam pasakė, jog praeinąs Jėzus Nazarietis. ₃₈Tuomet neregys ėmė šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ ₃₉Ėję priešakyje draudė jį, kad tylėtų, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ ₄₀Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Jam prisiartinus, Jėzus paklausė: ₄₁„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ ₄₂Šis atsakė: „Viešpatie, kad praregėčiau!“ Jėzus tarė: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. ₄₃Tas bemat praregėjo ir nulydėjo jį, garbindamas Dievą. Tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą.