Luko 8

₁Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika [apaštalų] ₂ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų; tai Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni demonai, ₃Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu.

₄Susirinkus gausiai miniai ir žmonėms dar skubant iš visų miestų pas Jėzų, jis bylojo palyginimu: ₅„Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. ₆Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiūvo, nes trūko drėgmės. ₇Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. ₈O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių“. Tai papasakojęs, jis sušuko: „Kas turi ausis klausyti – teklauso!“

₉Jo mokiniai paklausė, ką reiškiąs tasai palyginimas. ₁₀Jis atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad

₁₁Palyginimas štai ką reiškia: sėkla yra Dievo žodis. ₁₂Pakelėje – tai tie, kurie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. ₁₃Ant uolų – tie, kurie išgirdę žodį su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta. ₁₄Kas krito tarp erškėčių – tai tie, kurie išgirdo, bet tolyn eidami liko nusmelkti rūpesčių, turtų ir gyvenimo malonumų ir neduoda vaisiaus. ₁₅Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu.

₁₆Nė vienas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad ateinantys matytų šviesą. ₁₇Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn. ₁₈Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“.

₁₉Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. ₂₀Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“. ₂₁O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.

₂₂Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Jie atsistūmė nuo kranto. ₂₃Mokiniams irkluojant Jėzus užmigo. Ežere pakilo viesulas. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. ₂₄Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėją ir bangas. Jie nurimo, stojo tyla. ₂₅O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“ Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“

₂₆Jie atplaukė į gergeziečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjai krante. ₂₇Kai tik Jėzus išlipo į krantą, jį pasitiko iš miesto atbėgęs vyras. Šis buvo demonų apsėstas, seniai nedėvėjo drabužių, negyveno namuose, laikėsi kapinėse. ₂₈Pamatęs Jėzų, jis parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“ ₂₉Mat Jėzus buvo įsakęs netyrajai dvasiai išeiti iš žmogaus. Dvasia dažnai sugriebdavo jį. Žmonės jį laikydavo surakintą, supančiotomis kojomis, bet jis sutraukydavo pančius, ir demonas jį nuvarydavo į dykumą. ₃₀Jėzus paklausė: „Kuo tu vardu?“ Šis atsakė: „Legionas“. Mat jį buvo apsėdę daug demonų. ₃₁Jie maldavo, kad Jėzus neįsakytų jiems nugrimzti gelmėn.

₃₂Tenai kalne ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido. ₃₃Tuomet demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Kaimenė tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

₃₄Pamatę, kas nutiko, piemenys pabėgo ir pranešė apie tai mieste bei kaimuose. ₃₅Žmonės išėjo pažiūrėti, kas buvo atsitikę, ir susibūrė prie Jėzaus. Čia jie rado žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų apsirengusį ir sveiko proto, ir nusigando. ₃₆Tie, kurie buvo matę, papasakojo, kaip buvo išgydytas apsėstasis. ₃₇Tada visi gergeziečių šalies gyventojai ėmė prašyti, kad Jėzus pasitrauktų iš jų, nes juos buvo pagavusi didelė baimė. Jis įsėdo į valtį ir sugrįžo atgal.

₃₈Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, prašėsi paliekamas pas Jėzų. Tačiau jis atleido jį ir paliepė: ₃₉„Grįžk namo ir papasakok, kokių didžių dalykų tau padarė Dievas“. Tuomet jis ėjo per visą miestą ir skelbė, ką Jėzus jam padaręs.

₄₀Grįžtantį Jėzų pasitiko minia, nes visi jo laukte laukė. ₄₁Ir štai atėjo vyras, vardu Jayras, sinagogos vyresnysis. Jis puolė Jėzui po kojų, maldaudamas ateiti į jo namus. ₄₂Mat jo vienturtė dvylikametė dukrelė buvo marinama. Jėzus ėjo minios apgultas.

₄₃Viena moteris, dvylika metų sirgusi kraujoplūdžiu, kurios niekas negalėjo pagydyti, ₄₄prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs. ₄₅O Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras tarė: „Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia“. ₄₆Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia“. ₄₇Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi. ₄₈Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

₄₉Jėzui tebekalbant atėjo kažkas iš sinagogos vyresniojo namų ir tam pranešė: „Tavo duktė numirė. Nebevargink Mokytojo“. ₅₀Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta“. ₅₁Atėjęs į namus, jis neleido su savim eiti niekam, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui bei motinai. ₅₂Visi verkė ir apraudojo ją. Jėzus prabilo: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega“. ₅₃Žmonės juokėsi iš jo, žinodami, kad ji mirusi. ₅₄Bet jis, paėmęs ją už rankos, sušuko: „Mergaite, kelkis!“ ₅₅Jos dvasia sugrįžo, ji tuojau atsikėlė. Jėzus liepė duoti jai valgyti. ₅₆Mergaitės gimdytojai be galo stebėjosi, o jis liepė niekam nesakyti, kas buvo įvykę.